Lt Ru En

Sveikos gyvensenos klubas

SEMINARAI MOTERIMS

 

STOVYKLOS VAIKAMS


VAIKŲ DIENOS STOVYKLOS GAMTOJE


JONINIŲ STOVYKLA ŠEIMOMS

 

TYLOS STOVYKLA

 

SVEIKATINGUMO SEMINARAI


 STOVYKLOS GAMTOJE

 

Patyrimas...

Žmogaus siela visada veržiasi į tai, kas tikra, gryna, šviesu. Tokio proveržio įkūnijimu galima pavadinti dvasinę stovyklą Ramaškonyse - erdvėje, saugančioje mūsų protėvių santarvės su visata dvasią ir skatinančioje nūdienos žmogų su pasitikėjimu priglusti prie Motinos Gamtos.

Į stovyklą susirinkusieji lyg kūdikiai atsivėrė motiniškam gamtos glėbiui: šiltas lietutis nuplovė kasdienybės rūpesčius ir įtampas, medžiai ošė nesenstančias giesmes, raminančias visa: mintis, jausmus, savigyras ir saviplakas, laužo liepsnos liejo sakralią jėgą į kiekvieno - mažo ir didelio - sielą. Kosminių stichijų - žemės, vandens, ugnies, oro - apsupti ir veikiami stovyklautojai patyrė galimybę atsiverti skaidrinančiai gamtos galiai, susitikti su savimi - savo giliausia esme, kartais priblėstančia kasdienybės srautuose.

Žmonės, atvesti į stovyklą siekio tobulėti, be abejo, nenusivylė. Dvasinės praktikos skatino gilųjį savęs pažinimą, drąsą išgyventi akistatą su savimi tikruoju, o ne „pasipuošusiu" kaukėmis, apsišarvavusiu visuomenės standartais, kuriuos lyg menkus šapelius nuplovė gongo meditacija-maudynės. Sielos atsivėrimo potyrių, dvasinio augimo krypčių suvokimo buvo kupinos praktikos Rėdos rate, o mandalų dėliojimas daugeliui atvėrė nepatirtus žmogaus sielos ir gyvenimo aspektus, žadino miegančius talentus. Per tris dienas stovyklautojai patyrė, išgyveno, suvokė galbūt daugiau nei perskaitę dešimtis knygų, o galbūt, atvirkščiai, jautėsi knygų paruošti visavertiškai dalyvauti netradicinėse (nors mūsų protėviams įprastose) praktikose.

Žinoma, gilesnis savęs pažinimas, ateities perspektyvų suvokimas, gamtos motiniškumo ir dvasią gydančios galios pajutimas - labai svarbu, bet ne mažiau svarbu ir stovyklautojų bendravimas. Tas tris nepakartojamas dienas ir naktis palapinių kaimelyje viešpatavo besąlygiškas kito priėmimas - tarp stovyklos dalyvių atsivėrė dvasiniai kanalai, kuriais tekėjo gerumas, šiluma, meilė. Toks vienovės jutimas ir širdingas dalinimasis apgaubė stovyklą vaivorykštine aura, kurioje skaidriausiomis spalvomis švytėjo vaikai. Kelių kartų jungtis stovykloje liudijo perimamumo ir tąsos, kaitos ir atsinaujinimo ritmą ne tik gamtos, bet ir žmogaus gyvenime.

Stovykla pasibaigė, bet dvasinis vyksmas tęsiasi, vidiniai ieškojimai įgauna aiškesnę kryptį ir didesnę jėgą. Bendrystė su pažintais žmonėmis, su gamta, su giliaisiais savo vidinio pasaulio ir būties slėpiniais kreipia į pilnatvės pojūtį ir skatina ištarti: „Iki naujų pasimatymų kitose stovyklose!"