Lt Ru En

Sveikos gyvensenos klubas

Susitikimas su V. Vitkausku

 

 

GRAŽIAUSI IR ŽIAURIAUSI - GYVENIMO KALNAI

Interviu su Vladu Vitkausku

Vidmantas ŠMIGELSKAS

Laikraštis ANYKSTA 2016-11-26

 

Lapkričio 20 d., sekmadienį, Anykščių koplyčioje vyko susitikimas su Anykščiuose gyvenančiu Vladu Vitkausku - pirmuoju lietuviu, kuris vienas įkopė į aukščiausią pasaulio kalną Everestą ir iškėlė Lietuvos vėliavą aukščiausiose visų žemynų viršukalnėse. V. Vitkauskas - plati ir unikali asmenybė: garsus alpinistas bei keliautojas yra ir fotomenininkas, knygos autorius, sveiko gyvenimo būdo propaguotojas, visuomenininkas, renginių, kuriuose pats skaito paskaitas, organizatorius, VšĮ „Naturavita" direktorius. Simboliška, jog Anykščiuose jis įsikūrė namuose, kuriuose iki mirties gyveno vienas garbiausių anykštėnų, mokytojas poliglotas Jonas Juknevičius.

 

Koplyčioje – anšlagas


Sausakimšoje koplyčios salėje buvo rodomas dokumentinis filmas apie V. Vitkausko organizuotą ekspediciją į Baltistano regioną Pakistane, kur „susitinka" trys aukščiausi pasaulio kalnynai - Karakorumas, Himalajai ir Hindikušas. Beje, V. Vitkauskas prieš kelionę į Baltistaną skolinosi filmavimo kamerą iš Vytauto V. Landsbergio. 2004 metais V. Vitkausko surengta ekspedicija į Baltistaną buvo skirta žymiausio lietuvio Azijos tyrinėtojo, keliautojo Antano Poškos žygio į Baltistaną su Britų muziejaus ekspedicija 70-mečiui pažymėti.

Fortepijonu grojo alpinisto bičiulis Sigitas Stankūnas. Vienas jo atliktų kūrinių buvo skirtas V. Vitkauskui. Žodžius šiai dainai parašė poetė Elvyra Pažemeckaitė.

Pristatydama V. Vitkauską, Pasaulio anykštėnų bendrijos atsakingoji sekretorė Judita Skačkauskienė sakė, jog anykštėnams turbūt brangiausias renginio herojaus titulas yra tas, jog jis anykštėnas. „Seniai taip žmoniškai nesijaučiau, kaip pradėjęs gyventi Anykščiuose", - šypsojosi pats V. Vitkauskas.

Renginį organizavo sveikos gyvensenos klubas „Anykščių vaivorykštė". Alpinistą sveikino klubo valdybos pirmininkė Svetlana Smertjeva ir klubo pirmininkė Kristina Kiaušaitė. Pastaroji sakė, jog V. Vitkauskas yra „žmogus, kuris savo patirtimi, savo vidine dvasia, skatina kiekvieną siekti savojo Everesto".

Gana ilgai V. Vitkauskas gerais žodžiais minėjo anykštėnus. Dėkojo renginio organizatoriams ir pagalbininkams. Dėstė, kad vicemeras Sigutis Obelevičius, atėjęs į renginį, jau tuo parodė, kokias vertybes renkasi. „Ką ten Everstas, Anykščiai turi „Vaivorykštę!", - žvelgdamas į „Anykščių vaivorykštės" vadoves didžiavosi V. Vitkauskas.

Pačioje renginio pabaigoje, padėkojęs žmonėms, padėjusiems surengti susitikimą ir į jį atėjusiems, V. Vitkauskas visiems linkėjo „būti ilgaamžiais, nesvarbu, kiek kas metų gyventumėte".

 

Vieni į Everestą įkopė, kiti – buvo

 

Po renginio V. Vitkauskas atsakė į „Anykštos" klausimus. Žadėjome apie kalnus jo neklausinėti, tiek daug jau visko apie V. Vitkausko žygius prirašyta, bet nepavyko. Pokalbį pradėję Anykščiais, jį pabaigėme Everestu.

- Įsikūrėte mokytojo Jono Juknevičiaus namelyje. Kodėl iš didmiesčio išsikraustėte į provinciją? Kodėl apsirinkote Anykščius?

- Buvau subrendęs negyventi didmiestyje, norėjau iš jo ištrūkti. Tą reikėjo padaryti daug anksčiau. Gyvenau Vilniuje, Markučiuose, mediniame namelyje. Bet vis labiau jaučiau, kad gyvenimas didmiestyje yra gyvenimo trumpinimas ir mums duotos sveikatos griovimas. Norėjau gyventi žmoniškai, kol nevėlu. Kadangi be Vilniaus negaliu apsieit ir žinojau, kad svarbių reikalų nestigs, ieškojau namų šimto kilometrų spinduliu, išskyrus, žinoma, Lukašenkos valdas. Porą žiemų bent po mėnesį skirdavau būsto paieškoms. Keli dalykai buvo svarbūs - norėjau gyventi namelyje, būti arčiau žemės. Norėjau, kad namelis būtų sveikatai nekenksmingoje vietoje. Norėjau, kad namelis nebūtų per didelis ir kad man nereikėtų jo nei griauti, nei perstatinėti. Paaiškėjo, kad problema susirasti tokį būstą. Galų gale numojau ranka, pasakiau, kas man priklauso - atsiras. Paleidau tas vadžias. Prieš dvejus metus, rudenį, buvau pakviestas į Anykščių koplyčią paskaitai Rimanto Vanago kuriamoje „Anykščių akademijoje". Tada išsikalbėjau, kad noriu ištrūkti iš didmiesčio, bet vėl, deja, reiks žiemoti mieste. O po Naujųjų metų man paskambino „Anykščių vaivorykštės" įkūrėja Svetlana Smertjeva ir pasakė, kad mieste yra namelis, kuris galėtų man tikti. Kovo ar vasario mėnesį atvažiavau jo pasižiūrėti ir, kai pamačiau šitą mokytojo Juknevičiaus namelį, supratau, kad nieko geresnio nerasiu. Juolab kad su anykštėnais bendravau jau antrą dešimtmetį, buvau ne vieną parodą ar renginį surengęs. Negalvojau tuomet, kad čia taip žmoniškai jausiuosi ir kad taip prasmingai mano gyvenimas prailgės.

- Anykštėnai Jus gatvėje atpažįsta? Ar kalbina?

- Dabar pažįstamų yra nemažai. Savo gatvelėse - Šventosios, Šilelio - ir su nepažįstamais galiu pasilabinti. Jie atsako. Nejaučiu, kad kam užkliūčiau. Ir anykštėnai su manimi sveikinasi, ir aš pašnekinti žmogų galiu be pažinčių. Aš tai vadinu žmonišku gyvenimu. Daug atradimų man čia malonių. Negalvojau, kad Anykščiai taip rūpestingai tvarkomi, kad čia tiek naujų „dyvų" atsirado, dėl kurių žmonės važiuoja į Anykščius. Ne vien pažiūrėti - kiek iškilių menininkų, kūrėjų įsikūrę Anykščiuose! O kasdienio kultūrinio gyvenimo ne viena „sostinė" galėtų pavydėti. Visada gaivina Anykščių gamta, šventos Šventosios pakrantės, bendrystė su dvasios žmonėmis.

- Ar sapnuojate kalnus?

- Dabar retai. Jau seniai dėl kalnų esu ramus. Dažniau prisimenu rengtas kultūrines mokslines ekspedicijas, iš kurių solidžiausia buvo surengta į Čilę ir Andų kalnynus, skirta Ignoto Domeikos 200 metų sukakčiai. Manau, kad tai buvo vienas prasmingiausių mano gyvenimo darbų. Taip pat ir žygis į aukščiausias žemynų viršūnes po Everesto buvo unikalus. Buvo idėja užnešti, iškelti jose tą pačią savo valstybės vėliavą, mūsų valstybės simbolį. Apie kalnus dažnai pagalvoju. Domiuosi ir seku, kas vyksta, dalyvauju alpinizmo asociacijos reikaluose. Bet kalnų viršūnės man neužgožė svarbesnių dalykų. Juk svarbiausi, aukščiausi, gražiausi, o ir žiauriausi yra mūsų gyvenimiški kalneliai. Todėl esu laimingas, kad patyrimas ir supratimas, kuriuos įgijau aukštikalnėse kopdamas aukščiau „mirties ribos", yra svarbus sugrįžus į kasdienybę, ir reikalingas ne vien man pačiam.

- Gyvenate sveikai?

- Esu priverstas. Dar iki kopimų į aukštąsias viršūnes medicinos komisija dėl sveikatos būklės

mane pripažino netinkamu karinei tarnybai tuometinėje sovietinėje armijoje. Pasukęs sveikatingumo keliu, galėjau pasiekti ne vien Everestą... Apie sportus kalbos nėra jau seniai. Tačiau stengiuosi daugiau judėti, žinoma, reikia įtempti vadžias. Kaip sakydavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, su kuriuo labai artimai bendravome, „stengiuosi gyventi šventai, bet kad ne visada išeina". Negalėčiau pasigirti, kad man viskas pavyksta. Laimei, jog yra signalizacija - jei tik porą dienų prasėdžiu, jeigu valgydamas per daug sau leidžiu, jeigu dieną ir naktį sumaišau, paskui kita diena gali būti nedarbinga. Maloniau, kai akyse šviesu ir kai kitiems, greta esantiems, akyse šviesiau.

- Kitaip tariant, sveikas gyvenimas nėra filosofija?

- Ne, tai paprasčiausiai žmoniškas gyvenimas. Ir laimė, kai tai supranti. Ar gerklė, ar sloga - aš žinau, ką ne taip padariau. Tai nuostabu, kai supranti, kad ne šaltis, ne vėjas, ne bacilos kaltos, o pats gyveni ne pagal savo galimybes. Aš neturiu ant ko pykti ir man gerai, nes aš žinau, ką ne taip dariau, jeigu prastai jaučiuosi. Jei nori, kad būtų šviesiau akelėse - palaikyk įtempęs vadeles. Gerą dieną reikia užsidirbti. Bet tai ir yra laimė - suprasti, kad už viską, kas vyksta mano gyvenime, pirmiausiai atsakau pats. Svarbiausia, būti reikalingu. Nekalbu apie žygius, bet ir patyrimu apie gyvenimiškus kalnus dalinuosi. Vasaromis Šventojoje prie jūros (birželį - savaitę, rugpjūtį - savaitę) sveikatingumo seminarus surengiu. Be jokios reklamos susirenka žmonės ir svarbiausia, kad visi nuostabiai jaučiamės. Kai matai prašviesėjusias akis ir palieknėjusias figūras, supranti, kaip tai prasminga. Žmonės priima patarimus ir idėjas, kai patiria, mato, kad mano supratimas, paskaitos ne iš knygelių. Maistas, mintys, kiti pasirinkimai, kurie padėdavo išgyventi kalnynuose, kur deguonies molekulių per mažai, kad nenumirtum užsibuvęs, yra tinkamiausi ir čia, kai patiri negalią arba gyvenimas našta pasidaro. Daug pakvietimų sulaukiu paskaitoms, susitikimams, prasmingų švenčių minėjimams. Pradedant jaunimu mokyklose, baigiant didelių įmonių, tarptautinių kompanijų kolektyvais, verslo vadovų kursais, įvairių žmonių klubais ar dvasine seminarija...

- Taigi, išeitų, jog nebandėt nugalėti kalnų?

- Kažkada gal ir taip. Ir medaliai blizgėjo akyse. Ir sporto buvo. Bet mano laimei, ir visada taip sakau, aš pirmiausia esu keliautojas, o ne alpinistas. Dešimt metų keliavome po kalnus. Ką anuomet reiškė kalnų kelionės? Dviem ar trims savaitėms išėjai ir esi kaip kitoje galaktikoje. Jokio ryšio su žmonių pasauliu. Keliavome sovietmečio laikais, tos šalies kalnais, sovietmečio sąlygomis. Į jokį Everestą nebūčiau kėlęs kojos, jei ne keliautojo patyrimas. Mes tada, tose kelionėse, daug buvome išmokę ir daug ką darydavome rimčiau nei alpinistai. Patirdavome vienovę su gamta, su Amžinybe, kurių dalimi esame.

- Tarybiniam kalnų turistui atsakomybės už save teko daugiau nei šiais laikais kopiant į 8 tūkstančių metrų aukščio kalną?

- Net lygint negalima. Kas dabar tas kopimas? Prieš trejus metus buvo pakvietęs Nepalas į Deimantinio Everesto jubiliejaus iškilmes, o prieš tai - surengti fotografijų parodą buvusiuose valdovų dinastijos rūmuose, Nepalo viceprezidentui vadovaujant. Su Reinholdu Mesneriu - pasauline alpinizmo legenda - viename viešbutyje buvome apgyvendinti. Per priėmimą britų ambasadoje R. Mesneris kalbėjo, kad dabar kopimas į Everestą devyniasdešimt keliais procentais yra pirmiausia komercinis turizmas. Ponams baltiesiems viskas nešama, paduodama, padaroma, tik kilnok rankas ir kojas. Žinoma, reikia ir tam pastangų. Bet daugiau tau niekas nerūpi, tik turėk tuos keliasdešimt ar šimtą - kitą tūkstančių dolerių ir galėsi bandyti įlipti, o gal pakeliui numirti...

- Kokiame aukštyje yra bazinė stovykla, nuo kurios jau pėsčias startuoji į Everestą?

- Iš Nepalo pusės stovykla yra 5300 metrų aukštyje, iš Tibeto - 5200 metrų. Bet iš Tibeto pusės  maršrutas unikalus tuo, kad jakai gali iki 6400 metrų užnešti visus keliautojo krovinius. Tai palyginti patogus ledynas, morena. Ponams keliaujantiems arba galvojantiems apie Everestą viską iki to aukščio užneša. Kinai asfaltą vos ne iki bazinės Everesto stovyklos jau nutiesė. Na, nuo to deguonies viršuje nepadaugėjo. Bet ponams amerikonams ir japonams, o ir mūsiškiams, kurie dabar jau gali užsidirbti tą 50-60 tūkstančių dolerių, deguonies balionusį Everestą neša nešikai, šerpai, kurie dažniausiai net neminimi, nekalbant, kad jie į miegmaišį keliautojams atneša net kavą ar arbatą.

- Everestas yra tik simbolis? Ar kopimas į šį aukščiausią žemės kalną vis dėlto yra sudėtingesnis nei į žemesnius kalnus?

- Aukščiausias ir yra aukščiausias. Juk jis, Everestas, 200 metrų aukštesnis už antrą kalną (Čogoris  arba K2; 8611 m. - aut.past.), kuris techniškai sudėtingesnis. 200 metrų tame aukštyje yra didelis skirtumas. Pasang Lhamu - nepalietė, kuri pirmojiįkopė ir liko numirti viršūnės keteroje, nes judėti nepajėgė... kurios kūną padėjau pargabenti, kad dėl jo kiti nežūtų... Metais anksčiau jai trūko tik 80 metrų iki viršūnės. Vyrų komanda alpinistę lydėjo, viską už ją darė. Tačiau likus 80 metrų iki Everesto viršukalnės ji pasuko atgal. Metų darbas, šimtai tūkstančių išleista... Kartais amerikono alpinisto pinigai praktiškai neriboja. Milijonas dolerių kartais nėra daug, kad pasakytų - aš buvau Everesto viršūnėje. Kopti nepalyginamai lengviau, kai nešikų yra tiek, kiek reikia, kai jie eina paskui keliautoją iki pat viršūnės. Deguonį nuo septynių kilometrų naudoja, ir miegodami naudoja... Sako, kad įkopė į viršūnę. Reikia sakyti „buvo". O tarp tų, kurie įkopė, ir tarp tų, kurie „buvo", skirtumas kaip tarp dienos ir nakties. Tai yra panašiai kaip lyginti važiavimą senu „zaporožiečiu" irnaujausio modelio „Ferrari"...

 

APIE VLADĄ VITKAUSKĄ


Vladas Vitkauskas (g.1953 m.). Pirmasis lietuvis, įkopęs į aukščiausią žemės kalną Everestą (8848 m). Jis įkopė į aukščiausiais visų žemynų viršukalnes ir pirmasis iškėlė tą pačią savo valstybės vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto (1993 m.) Eurazijoje; Makinlio (6194 m, 1994 m.) - Šiaurės Amerikoje, Aliaskoje; Vinsono (4897 m, 1994 m.) Antarktidoje; Kilimandžaro (5895 m, 1995 m.) -Afrikoje; Kosciuškos (2228 m, 1995 m. ) - Australijoje; Akonkagvos (6959 m, 1996 m. ) - Pietų Amerikoje; taip pat Elbruso (5642 m, 1993 m. ) Kaukaze ir Monblano (4807 m, 1995 m.) - Alpėse.

Surengė kultūrinę mokslinę ekspediciją „Ignotui Domeikai - 200" į Čilę ir Andų kalnus (2002 m.), įkopė į aukščiausią Domeikos vardo kalnagūbrio viršūnę Donja Ines (5075 m) ir aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Salado (6893 m). Surengė pirmąją lietuvių ekspediciją „Baltistanas 2004" į Karakorumo, Himalajų ir Hindukušo kalnynų rajonus Pakistane.

Įkopė į beveik visas aukščiausias buvusios Tarybų Sąjungos viršukalnes: Komunizmo (Ismailo Samani; 7495 m) ir Korženevskajos (7105 m) - 1989 m.; Lenino (Avicenos; 7134 m) ir Chan Tengrio (6995 m) - 1990 m. Dalyvavo ir organizavo sudėtingus žygius į kalnus Kaukaze, Tian Šanyje, Altajuje, Sajanuose, Pamyre; su slidėmis - Chibinuose, Poliariniame Urale, Beringo sąsiauryje ir kt.

57 fotografijos parodų (tarp jų - UNESCO būstinėje Paryžiuje, Nepalo sostinėje Kathmandu, fotografijų albumo „Aukščiau pasaulio viršukalnių / Above the Peaks of theWorld", knygos „Everestas - manoji lemtis" autorius. Pirmasis alpinistas, apdovanotas tarptautinio Fair play komiteto už dalyvavimą pargabenant P. Lhamu kūną. Raseinių garbės pilietis.

 

Lietuvos Everestas Anykščiuose


2006 m. lapkričio 27 d. keliautojas alpinistas, fotomenininkas Vladas Vitkauskas ir pilotas Vytautas Samarinas įkopė į Lietuvosos Everestą – karšto oro balionu Anykščių rajone užfiksavo absoliutų Lietuvos aukščio rekordą – 10 064 metrus.

Kaip prisimena pats V. Vitkauskas, po ilgų derybų ir atlikus bandomąjį skrydį prireikė dar viso mėnesio, kad oro sąlygos leistų pakilti į planuotą aukštį. Simboliška, tačiau būtent lapkričio 27 d. neįtikėtinai ramaus vėjo ruožas, nusidriekęs per Lietuvą, planus leido įgyvendinti, tačiau vos dvi valandas trukusi kelionė alpinisto ir piloto komandai nebuvo lengva: vėjo greitis siekė 150 km/h, aukščiausiame taške, net ir oro baliono krepšyje, spaudė beveik 40 laipsnių šaltis. 

Šiam drąsiam rekordui įprasminti 2012 m. alpinisto V. Vitkausko ir Anykščių rajono savivaldybės iniciatyva Anykščių rajone, Troškūnų seniūnijos Rūkiškio kaime, iškilo atminimo ženklas – ant didžiulio, beveik 20 tonų sveriančio, lauko akmens architektas Jonas Anuškevičius įtvirtino nerūdijančio plieno lakšto lankstinį – skulptūrą, simbolizuojančią kalną ir skrydį. Skulptūros viršūnėje iškilusi simbolinė trispalvė. Lakšte lazeriu išpjautas tekstas: „Lietuvos Everestas. 10064 m 2006-11-27. Absoliutus Lietuvos aukščio rekordas karšto oro balionu. Vytautas Samarinas – pilotas, Vladas Vitkauskas – keliautojas alpinistas.“